Dažnai laukimo džiaugsmą aptemdo artėjančio gimdymo baimė. Šią baimę gimdo nežinomybė. Todėl išsiaškinus jos šaknis, galima toliau gyventi laukimo džiaugsmu.
Kokios gimdymo baimės kankina moteris?
Baimių kiekis ir stiprumas priklauso nuo auklėjimo vaikystėje, nuo socialinės aplinkos, kurioje moteris gyvena, nuo jos nerimastingumo lygio ir susiformavusio „idealios mamos” vaizdo.
Galima išskirti sekančias dažniausiai pasitaikančias baimes:
Pokyčių (nėštumo) baimė
Kiekviena atsakinga moteris supranta, kad vaikučio gimimas neišvengiamai susijęs su pokyčiais jos gyvenime. Vienos moterys pokyčiui ruošiasi palaipsniui, po truputį „pratindamos save prie šios minties“: „Dar du metus padirbėsiu šiose pareigose, o tada planuosiu motinystės atostogas“, „Įsigysim savo būstą, tada bus laikas leliukui”, arba „Užteks dirbti viršvalandžius, laikas pagalvoti apie motinystę, reikia pradėti rūpintis sveikata ir daugiau laiko skirti poilsiui“.
Mažiau ryžtingos moterys atidėlioja nėštumą „geresniems laikams“: „Kada nors man atsibos naktiniai vakarėliai ir kelionės po visą pasaulį. Kada nors mane pakels pareigose ir tuomet gal turėsiu daugiau laiko. Štai tada ir tapsiu mama!“
Tačiau, kaip taisyklė, dienos bėga, o tinkamas laikas vis neateina, vis randama naujų priežasčių, kodėl ne dabar ir kodėl geriau vėliau…
Kartais žmonės gyvenime sukuria sau tiek daug asmeninės erdvės ir komforto, kad tiesiog bijo bet kokių permainų, kurios pasikėsintų į jų laisvą laiką, pomėgius ir patogų gyvenimą. Ypač kai dabartiniu metu taip aktyviai populiarinama nuostata, kad žmogaus tikslas – džiaugtis gyvenimu.
Atsikalbinėjimų būna begalės: „Man nepavyks būti gera mama“, „Mūsų gyvenimo būdas nėra tinkamas auginti vaikus“ ir panašiai. Tačiau po tokiais teiginiais dažniausiai slepiasi moters nenoras „aukoti“ savo interesų ir atiduoti didžiąją dalį savo laiko ir dėmesio vaikeliui.
Prie pokyčių baimių priskiriama ir išvaizdos pokyčių baimė, kuomet moteris baiminasi, kad nebus tokia patraukli partneriui, kokia buvo anksčiau, kad pasikeitusi jos figūra neigiamai įtakos savo patrauklumo suvokimą ir atšaldys partnerio jausmus. Kuo moteriai svarbesnė išvaizda, tuo labiau ją neramins nėštumo ir gimdymo metu patiriami fiziniai pokyčiai. Tačiau įdomu ir tai, kad būtent šioms moterims geriausiai ir pavyksta išvengti nepageidaujamų pokyčių, nes jos labiau rūpinasi savo išvaizda tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo. Taip kad jų baimė atlieka joms paslaugą.
Baimė nėštumo metu
Mėgstama sakyti, kad nėštumas – tai ne liga, tačiau tuo pačiu moteriai vos tik pastojus, iškart sudaromas apsilankymų pas gydytojus planas, numatomi reikalingi atlikti tyrimai ir prisakoma griežtai laikytis rekomendacijų. Ir štai prasideda visų reikalingų medicininių patikrų maratonas: vitaminai iš vaistinės, apsilankymas pas okulistą, stomatologą, endokrinologą, kraujo tyrimai ir t.t. Štai todėl moteris, kuri, pavyzdžiui, nebuvo pratusi prie reguliarių apsilankymų pas gydytojus ir tiek daug dėmesio neskirdavo savo sveikatai, sutelkia visą dėmesį į sveikatą ir tuo pačiu pradeda baimintis, kad „tik kas nors nebūtų ne taip…“ Tada ima skaityti, klausinėti draugių ar tiesiog kalbasi prie ginekologo kabineto su kitomis būsimomis mamytėmis. Sužino ir raminančių dalykų, bet išgirsta ir visokiausių istorijų, būtų ir nebūtų dalykų, kurie lengvai įgauna baimių pavidalą jau vien dėl nėštumo metu padidėjusio jautrumo ir įtaigumo. Dažniausiai nėštumo baimės baigiasi antro trimestro metu. Auga pilvukas, pradedami jausti vaisiaus judesiai ir džiugūs potyriai apmalšina baimę dėl nėštumo.
Nei karto negimdžiusios moterys labiau bijo nėštumo sukeltų pokyčių ir paties gimdymo. Tuo tarpu vaikelį jau turinčios mamos, žinančios, ką reiškia bemiegės naktys, nerimas dėl kūdikio verksmo, tiek emocinė, tiek fizinė priklausomybė nuo mažylio pirmaisiais mėnesiais (o kai kurioms ir metais) labiau nerimauja dėl pogimdyvinio periodo ir sako, kad „nėštumas yra poilsio laikas, gimdymas – juokas, o štai po gimdymo…”
Gimdymo baimė
Atlikti tyrimai rodo, kad kiekviena moteris kažkuriuo gyvenimo momentu bijo gimdymo, skiriasi tik laikas. Vienos bijo, dar nė nepastojusios, kitos bijo viso nėštumo metu, trečios – gerą mėnesį iki gimdymo, dar kitos – kai prasideda gimdymas…
Gimdymo baimė dažniausiai priklauso tai baimių grupei, kuri susiformuoja ne asmeninės patirties pagrindu (patyriau sunkų gimdymą, todėl bijau gimdymo), o kitų žmonių suformuotos nuomonės pagrindu (panašiai kaip su gyvačių baime, kuri yra viena dažniausių, nors žmogaus net iš arti nėra matęs gyvatės, nekalbant jau apie įkandimą). Dažnai tenka girdėti: „Visai norėčiau vaikelio, bet taip bijau gimdymo… Girdėjau, kad net galima numirti gimdant. Aš labai jautri, net kai kraują iš piršto ima ir pamatau kraują – silpna darosi, o čia – gimdymas! Aš taip bijau skausmo…“
Pagrindinė gimdymo baimė yra skausmo baimė. Viena vertus, mūsų organizmas ir psichika yra užprogramuoti vengti skausmo, nes apsisaugojimas nuo situacijų, kurios sukelia skausmą, užtikrina mūsų išgyvenamumą. Todėl natūralu, kad tai, kas kelia skausmą, yra palydima baimės. Nugalėti skausmo baimę dažnai padeda informacija apie skausmo malšinimo būdus ir patiriamo skausmo fiziologinės reikšmės gimdymo metu supratimas. Kai suprantamas skausmo reikalingumas, sumažėja ir baimė.
Kartais baimė būna tokia didelė, kad moteris net prašo cezario pjūvio operacijos vietoj to, kad gimdytų natūraliai. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 20 metų cezario operacijų, kai jos nėra būtinos, skaičius išaugo. Dažniausiai šį gimdymo būdą pasirinkdavo pasiturinčios moterys. Kas leidžia daryti prielaidą, kad kuo lengvesnį gyvenimą gyvena moteris, tuo labiau ji baiminasi dėl galimų subjektyviai suvokiamų sunkumų ir yra labiau linkusi jų išvengti.
Moterims, kurios svarsto apie cezario operaciją, kai tam nėra jokios būtinybės, reikalinga pasikalbėti su psichologu arba būtina užsirašyti į kursus besilaukiančioms mamoms, nes tai liudija apie neadekvačios baimės egzistavimą, kai renkamasis ne natūralus kelias, o chirurginė intervencija.
Dažnai gimdymo baime „prisidengiama“ tada, kai moteris dar nėra psichologiškai pasirengusi motinystei, nėra tikra dėl savo santykių su partneriu. Kartais pati moteris nėra įsisąmoninusi tokių savo minčių, tačiau projekcinių testų pagalba galima išsiaiškinti, kokios yra tikrosios gimdymo baimės priežastys.
Baimė, kad nebus „gera mama”
Kiekviena moteris turi individualų suvokimą, kas tai yra „gera mama”. Dažnai ši nuomonė būna susiformavusi asmeninės patirties pagrindu (ką mama darė gerai ir ko iš mamos trūko) ir yra pakoreguota socialinių normų. Taigi, moteris iš anksto turi aibę reikalavimų ir lūkesčių savo atžvilgiu.
Kai jau moteris yra susilaukusi vaikelio, vienu pagrindinių vertinimo kriterijų tampa kūdikio verksmas, t.y. tai, ar mamytė sugeba nuraminti verkiantį kūdikį. Jeigu moteris mano, kad vaikelis verkia per dažnai ir per ilgai, moteris ima manyti, kad ji – „bloga” mama. Jeigu ji guodžiasi draugei, kuri vaikelio dar neturi, pastarajai formuojasi baimė, kad ir ji nesusitvarkys. Šiuo atveju mamai yra reikalingas nuraminimas, kad kūdikio verksmas – tai jo bendravimo priemonė, o ne „gyvas priekaištas” mamai.
Kaip kovoti su gimdymo baimę?
Nėštumas ir gimdymas yra, ko gero, unikaliausias dalykas, kokį tik gali patirti moteris savo gyvenime. Tai savo kūno galimybių pažinimas. Dažnai moterys tiek susiakcentuoja į save ir savo patyrimą, kai galvoja apie gimdymą, kad pamiršta, jog visgi pagrindinis šiame procese yra vaikelis. Tai jam yra iškilęs esminis uždavinys ateiti į šį pasaulį, o mama bus jo pagalbininkė. Toks požiūris keičia moters poziciją iš „palengvinti sau gimdymą” į „palengvinti vaikeliui atėjimą”.
Gimdymo bijančioms moterims reikėtų labiau pasitikėti savimi ir savo organizmu. Kadangi gimdymas yra natūralus procesas, vadinasi, organizmas pats yra gebantis susitvarkyti su šiuo iššūkiu, o medikų dalyvavimas užtikrina proceso sėkmingumą. Kai moteris nepasitiki savimi, jai atrodo, kad ir pagimdyti ji nesugebės. Todėl pasitikėjimo savimi didinimas yra iš tiesų svarbus veiksnys.
Būsimoms mamytėms rekomenduojama skaityti specialiai joms parengtą literatūrą, vengti naršyti internete po forumus ir „kolekcionuoti” įvairias negatyvias patirtis ir istorijas apie patirtus siaubus, verčiau lankyti kursus nėščiosioms, kuriuose dažnai labai kompetetingai moteris tiek fiziškai, tiek psichologiškai ruošiama gimdymui, na ir, žinoma, konsultuotis ir visus klausimus aptarti su nėštumą prižiūrinčiu ginekologu.
Dažnai kiekvienas apsilankymas pas gydytoją būna susijęs su papildomu stresu ir nerimu, todėl rekomenduojama sau sakyti: „aš einu pas gydytoją įsitikinti, kad man ir kūdikiui viskas gerai”.
Jeigu nuolat vargina mintys apie vaikelio apsigimimą, reikalinga kreiptis į psichologą, kad išsiaiškinti tokios baimės priežastis, nes tai nėra susiję su nėštumui būdingomis baimėmis. Jeigu tokia mintis tik karts nuo karto šmėksteli, priminkite sau, kad pasitikite savo organizmu ir tikite, kad viskas bus gerai.
Reikia stengtis neprovokuoti savo baimių, „blogas” mintis vyti šalin. Daugiau būti gryname ore, vaikščioti gražiose vietose. Vengti būti patalpose ar transporto priemonėse, kuriose trūksta oro, nes deguonies trūkumas skatina nerimo atsiradimą ir provokuoja baimių atsiradimą. Žiūrėti tik gražius nuotaikingus filmus su gera pabaiga. Galvoti, kad šis periodas santykinai būna taip trumpai gyvenime, tačiau savo ypatingumu neprilygsta niekam kitam, tad mėgautis juo ir, žinoma, didžiuotis savimi. Pasirūpinti tuo, kad dienos būtų ramios, įdomios ir pripildytos grožio, net jeigu tai tiesiog baltų ramunių puokštė ant stalo…
Kaip priimti informaciją apie kitų patirtį?
Kas sako: „man nuolat pasakoja”, vadinasi, tas „nuolat klauso”. Taigi, taisyklė
Nr.1: pirmą kartą išklausyti ir jei tai, kas buvo išgirsta, išgąsdino, tuomet aptarti tai su prižiūrinčiu gydytoju.
Taisyklė Nr. 2: antrą kartą tos pačios istorijos neklausyti, nes, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo – per laiką viską galima žmogui įteigti. Mandagiai atsiprašyti ir išeiti trumpam iš kambario arba švelniai pakeisti temą.
Ar baimė išnyksta laukiantis antro naujagimio?
Jeigu ankstesnis nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, iš tiesų mažiau bijoma paties nėštumo, dar mažiau – gimdymo. Moteris įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, nėra nežinomybės baimės ir netgi siekiama nėštumo ar gimdymo metu kai kuriuos dalykus daryti dar geriau (pvz., mankštintis, sveikiau valgyti, geriau išsimiegoti ir pan.).
Baiminamasi labiau dėl to, kaip reikės organizuoti vaikučių priežiūrą, nerimaujama, kaip pirmagimis reaguos į sesės ar brolio atsiradimą. Iš tiesų labiau mėgaujamasi ir džiaugiamasi nėštumu. Neretai net būna, kad moterys pirmojo gimdymo metu pasirinkusios gimdyti su nejautra, antrąjį kartą įsidrąsina ir nori gimdyti natūraliai, kad pilnai išgyventų visą su jomis vykstantį stebuklą.
Kada moterys išdrįsta pasidalinti savo baimėmis su specialistu?
Dažniausiai kreipiasi moterys, kurių santykiai su partneriu nėra sklandūs, lydimi nuolatinių konfliktų, nepasitikėjimo ir netikrumo. Tada visos baimės dėl nėštumo ir gimdymo paaštrėja, nors priežastis dažniausiai glūdi abejonėse dėl to, ar šalia esantis žmogus yra tas, su kuriuo reikėjo lauktis vaikučio, ir ar jis jos su mažuoju nenuvils, nepaliks ir neapgaus. Labai svarbu suprasti, kad vyro elgesys su besilaukiančia moterimi pakloja pamatus jų tolimesniems santykiams tikrąja to žodžio prasme.
Nereikia bijoti baimių: jeigu atsirado konkreti baimė, vadinasi, suveikė psichologinė gynyba ir prasideda moters organizmo adaptacija prie naujų gyvenimo sąlygų.
Už pasidalintas žinias dėkoju psichologei Laurei Bratikaitei